Žuvininkystės verslas – ir pelningas, ir atsakingas

Žuvininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas, tačiau žuvų ištekliai – lengvai pažeidžiami, todėl jų naudojimas ir apsauga turi būti vykdoma bei reguliuojama ypač atsakingai, remiantis moksliniais tyrimais, ilgalaikėmis tikslinėmis programomis. Mūsų šalyje yra plėtojamos keturios pagrindinės žuvininkystės rūšys: jūrų žuvininkystė, žvejyba vidaus vandenyse, akvakultūra bei žuvų perdirbimo pramonė ir rinkodara.

Jūrų žuvininkystė yra viena seniausių veiklų žmonijos istorijoje. Jos pagrindinis tikslas buvo ir yra žuvų, kaip maisto, naudojimas. Kalbant apie jūrinę žvejyba Lietuvoje, omenyje turimas Atlanto vandenynas, atvira Baltijos jūra ir jos priekrantė. Didėjant žuvų ir jų produktų poreikiui, ilgą laiką jūrinė žuvininkystė buvo plėtojama nesilaikant tokių normų ir taisyklių. Tiesiog vadovautasi principu: pasiimk tiek, kiek gali. Dėl šios priežasties atsitiko taip, kad žuvininkystės sektorius susidūrė su rimta grėsme sunaikinti savo pajamų šaltinį.

Žvejyba vidaus vandenyse – tai galimybė žvejoti Lietuvos upėse, ežeruose, tvenkiniuose. Visai neseniai aplinkos ministras pasirašė įsakymą, pagal kurį nuo 2015 metų sausio 1 d. Lietuvoje bus uždrausta verslinė žvejyba vidaus vandens telkiniuose. šis įstatymas išleistas todėl, kad mūsų šalies žuvų ištekliai vis mažėja. O verslinė žvejyba orientuota tikrai ne į tų išteklių puoselėjimą ir gausinimą, o greičiau atvirkščiai. Padėties gerinimui verslininkai, priešingai nei žvejai mėgėjai, lėšų beveik visai neskiria.

Akvakultūra yra žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir vandens augalų auginimas. Tai organizmų auginimas gėlame ir sūriame vandenyje kontroliuojant reikiamas sąlygas. Akvakultūra yra priešprieša komercinei žūklei, kuri surenka natūralioje aplinkoje augančius gyvius. Labiausiai ji plėtojama Azijoje. Populiariausios akvakultūros fermos yra: žuvų, krevečių, austrių, jūros dumblių ir dekoratyvinių žuvų auginimas. Manoma, kad pirmieji akvakultūros pradininkų buvo Australijos čiabuviai, kurie jau 6 tūkst. m. pr. Kr. augino ungurius, tik gerokai vėliau, apie 250 m. pr. Kr. akvakultūra pradėta vystyti Kinijoje. Ten ežeruose buvo veisiamos žuvys po upių potvynių. Europoje intensyviai akvakultūra pradėta užsiimti viduramžiais.

Įvairių žuvininkystės įmonių gausu visoje Lietuvoje, tačiau labiausiai išsivysčiusi ir svarbiausia ši veikla yra Klaipėdos apskrityje (81 proc. visų žuvininkystės įmonių). Čia išplėtota jūrinė žvejyba, žuvų perdirbimas, žvejyba Kuršių mariose. Iš Klaipėdos šviežiomis žuvimis aprūpinama visa Lietuva. Kitose apskrityse žuvininkystės tikslas ne tik maistas, bet ir kaimo gyventojų užimtumas.

Kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos Žuvininkystės įstatyme, valstybinio žuvininkystės reglamentavimo funkcijas pagal kompetenciją atlieka: Žemės ūkio ministerija, kuri užsiima žuvininkystės politikos formavimu, jos valstybiniu reglamentavimu bei Europos Sąjungos bendrosios žuvininkystės politikos įgyvendinimu, taip pat žuvų išteklių išsaugojimo ir jų kontrolės funkcija jūrų vandenyse; Aplinkos ministerija, kurios veikla susitelkia ties žuvų išteklių išsaugojimo politikos formavimu vidaus vandenų žuvininkystės vandens telkiniuose ir žvejybos taisyklių laikymosi kontrole. 

Šiandien žuvininkystė ir žuvų išsaugojimas kelia gana daug diskusijų. Europos sąjungoje jau prieš kurį laiką buvo pradėta žuvininkystės politikos reforma. Ji būtina, kadangi žvejybos laivais sužvejojama tiek daug žuvų, kad jų ištekliai nebegali saugiai atsikurti, kai kurie iš jų yra išeikvojami ir taip kyla grėsmė jūrų ekosistemai. Šiuo metu pereikvojama net 80 proc. Viduržemio jūros ir 47 proc. Atlanto vandenyno žuvų išteklių, dažnai prie to prisideda nelegali žvejyba, netinkamų, neleistinų žūklės įrankių naudojimas. Tinkamos, legaliai įsigytos žvejybos prekės – vienas iš žuvų išteklių išsaugojimo būdų. Įsigydami tam tikram vandens telkiniui leistinas prekes žmonės sąmoningai prisideda prie žuvų populiacijos saugojimo. Naujoji bendrosios žuvininkystės politika siekia nepereikvoti žuvų išteklių ir tokiu būdu Europos Sąjungos piliečiams ilgam užtikrinti stabilų ir patikimą sveikų maisto produktų tiekimą. Ja taip pat siekiama, kad žuvininkystė vėl suklestėtų, kad nebūtų priklausoma nuo mokamų subsidijų, kad sukurtų naujų darbo vietų, pakeltų ekonomiką ir tvarkingai dirbtų jūrose.