Maisto priedai: reali žala ir verslininkų gudrybės

Maisto priedai yra natūralios arba sintetinės cheminės medžiagos, kurios dedamos į maistą gamybos metu, siekiant jam suteikti pageidaujamas savybes. Tai įvairūs dažikliai, konservantai, antioksidantai, emulsikliai, stabilizatoriai, saldikliai, spalvikliai ir t. t. Daugelis maisto priedų yra toleruojami žmogaus organizmo, todėl gali būti vartojami be jokių apribojimų. Kiekvienas maisto priedas turi savo cheminį pavadinimą – jis žymimas raide E ir tam tikru skaičiumi. Raidė E reiškia, kad šis maisto priedas yra registruotas Europos Sąjungoje ir galimas vartoti. Šalia raidės esantis skaičius – tai maisto priedų tarpvalstybinis kodas, kuris nurodo konkrečią medžiagą, pvz., E 330 reiškia citrinos rūgštį. Daugelis žmonių yra klaidingai įsitikinę, kad maisto priedai nėra kontroliuojami. Iš tiesų jie nuolatos stebimi, o prireikus, t. y. pasikeitus tam tikroms sąlygoms ar atsiradus naujiems moksliniams tyrimams, vertinami iš naujo.

Maisto priedų kategorijos

Visi maisto priedai grupuojami į kategorijas, atsižvelgiant į jų funkcijas ir poveikį žmogaus organizmui.

Dažikliai E 100–199. Dažnas pirkėjas maistą renkasi ne tik įvertinęs jo skonį, bet ir prekinę išvaizdą. Tai reiškia, kad maisto pramonė negali išsiversti be dažiklių, kurie suteikia spalvą parduodamiems produktams, pvz., saldainiams.

Konservantai E 200–299. Konservantai būtini maisto šviežumui išlaikyti. Jie apsaugo produktus nuo žalingo mikroorganizmų poveikio. Tai reiškia, kad kuo ilgiau maistas galioja, tuo daugiau konservantų jame yra. Iki šiol nėra tikslių duomenų, nusakančių konservantų poveikį žmogaus organizmui, tačiau žinoma, kad patekę į žarnyną jie stabdo mikroorganizmų veiklą, todėl sutrikdo mikroflorą ir kenkia ne tik virškinimui, bet ir visai imuninei sistemai.

Antioksidantai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos E 300–399. Antioksidantai lėtina oksidacijos procesus, todėl jie, kaip ir konservantai, pailgina maisto galiojimo trukmę. Be to, jie gerina maisto skonį ir jo prekinę išvaizdą. Visi antioksidantai yra skirstomi į natūralius ir sintetinius. Natūralūs gaminami iš maisto produktų, pvz., arbatos, kavos, citrinų ir t. t. Sintetiniai pasižymi kur kas stipresniu poveikiu, tačiau į jų sudėtį įeina toksiškų medžiagų, galinčių pakenkti sveikatai.

Tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai E 400–499. Maisto sudėtyje gali būti daugybė skirtingų ir tarpusavyje nederančių maisto medžiagų. Tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai šias medžiagas suvienija, išlaiko vientisas ir stabdo sluoksniavimosi procesus.

Rūgštingumą ir lipnumą reguliuojančios medžiagos E 500–599. Tai cheminiai junginiai, kurie padeda maisto produktuose padidinti arba sumažinti rūgštingumą arba jį stabilizuoti. Šios medžiagos skirstomos į paprastąsias rūgštis (jomis mažinamas natūralus maisto produktų pH), bazingumą didinančias medžiagas (jomis didinamas maisto produktų pH) ir stabilizuojančias medžiagas (jomis užtikrinama rūgštingumo stabilizacija).

Skonio ir aromato stiprikliai E 600–699. Šie maisto priedai padeda sustiprinti maisto produktų kvapą ir skonį arba juos visiškai pakeičia, todėl net ir prastos kokybės maistas kvepia ypatingai gardžiai. Skonio ir aromato stiprikliai sukuria optinę iliuziją ir jokios realios naudos neatneša. Vienas pavojingiausių ir dažniausiai linksniuojamų stipriklių yra E 621.

Antibiotikai E 700–799. Paprastai šių antibiotikų maisto produktuose neaptinkama. Antibiotikai naudojami mikrobų naikinimui gyvulininkystės srityje, todėl maisto produktuose jų gali likti nebent netyčia.

Įvairūs maisto priedai E 900–999. Dažniausiai šiems maisto priedams priskiriami įvairūs saldikliai, skirti becukrių maisto produktų skonio gerinimui.

Nepageidaujamos reakcijos

Daugelis maisto priedų yra žmogaus organizmo toleruojami ir gali būti vartojami be jokių apribojimų, kadangi į jų sudėtį įeina natūralios medžiagos. Toksiški maisto priedai gali sukelti įvairių nepageidaujamų reakcijų, tačiau tik tuo atveju, jei yra viršijama leistina jų normos dozė. Specialistai teigia, kad šių medžiagų perdozavimas pranašauja ilgalaikius sveikatos sutrikimus ar net mirtį.

Kalbant apie maisto priedų sukeliamas nepageidaujamas reakcijas, nereikėtų jų absoliutinti. Tas pats maistas skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingas reakcijas. Dažniausios nepageidaujamos reakcijos yra odos niežėjimas ir išbėrimai, kvėpavimo organų problemos, pvz., kosulys ar dusulys, galvos skausmai, padidėjęs nervingumas, hiperaktyvumas, dėmesio stoka, pykinimas, viduriavimas, pilvo skausmai ir t. t.

Sintetiniai dažikliai paprastai sukelia alergines reakcijas. Konservantai trukdo įprastai virškinimo trakto veiklai, gali sukelti odos paraudimą ir net šoką. Kai kurie antioksidantai nerekomenduojami migrena sergantiems žmonėms, jų vengti turėtų ir asmenys, turintys polinkį į alergines reakcijas. Kai kurie skonio ir aromato stiprikliai, pvz., natrio glutamatas E 621, gali sukelti astmą, migreną ir įvairias alergines reakcijas, dažnai vartodami šį maisto priedą, galite pradėti skųstis galvos skausmais, padidėjusiu nervingumu ir dirglumu, pykinimo problemomis.

Didžiausią nerimą medikams kelia prasti gyventojų mitybos įpročiai. Nereikėtų pamiršti, kad už savo sveikatą esame atsakingi patys. Jei nuolatos valgysime pusgaminius ir sintetinių maisto priedų prifarširuotą maistą, galime sukelti rimtą pavojų savo sveikatai. Abejonių kelia ir besikeičiantys leistinų maisto priedų standartai – iš leidžiamų vartoti maisto priedų sąrašo nuolatos išbraukiami ilgą laiką saugiais laikyti maisto priedai.

Ar verta bijoti visų maisto priedų?

Šiuo metu žinoma daugiau nei tūkstantis skirtingų maisto priedų. Lietuvoje galima vartoti 380. Nors kalbos apie mirtiną maisto priedų žalą netyla daugybę metų, vis dėlto daugelis šių junginių yra pagaminti iš visiškai natūralių produktų, pvz., E 260 yra acto rūgštis, E 270 – pieno rūgštis, E 296 – obuolių rūgštis, E 300 – askorbo rūgštis arba vitaminas C,  E 330 – citrinų rūgštis, E 440 – pektinas, E 407 – karageninas, E 410 – saldžiųjų ceratonijų derva, E 162 – burokėlių raudonasis dažiklis, E 160c – paprikų ekstraktas ir t. t.

Nepageidaujamų reakcijų nesukels ir tokie dažikliai kaip E 100 (kurkuminas), E 101 (riboflavinas), E 140 (chlorofilai), E 150 (karamelės spalvos dažiklis), E 160a (karotenai), E 170 (kalcio karbonatas), antioksidantai ir rūgštingumą reguliuojančios medžiagos E 303 (diacetilaskorbo rūgštis), E 306 (tokoferolis), E 322 (sojų pupelių lecitinas), E 325 (natrio laktatas), E 326 (kalio laktatas), E 327 (kalcio laktatas), E 334–336 (vyno rūgštis ir jos druskos), E 338–341 (ortofosforinė rūgštis ir jos druskos), emulsikliai E 400–405 (alginatai), E 412 (guaro guma) ir t. t.

Be to, kai kurie maisto priedai ne tik nekenkia mūsų organizmui, bet ir yra išskirtinai naudingi, tai:

E 101 (riboflavinas) – natūrali dažomoji medžiaga, dažniausiai dedama į padažą, gaiviuosius gėrimus ar fermentinį sūrį. Riboflavinas, arba vitaminas B2, yra labai svarbi maisto medžiaga, kurią vartoti saugu ir sveika.

E 300 (askorbo rūgštis) – natūralus antioksidantas, kuris stabdo maisto rūgimo procesus. Askorbo rūgštis dar vadinama vitaminu C, jos gausu keptuose ir konservuotuose produktuose, pieno milteliuose, koncentruotose vaisių sultyse ir kūdikių maiste. Vitaminas C stiprina imuninę sistemą, padeda kovoti su peršalimo ligomis.

E 306 (vitaminas E) – natūralus antioksidantas, aptinkamas sojų pupelėse, daigintuose grūduose ar medvilnės sėklose. Jo yra majoneze, margarine, dešroje, įvairių tipų desertuose. Vitaminas E mažina riziką susirgti vėžio ir širdies ligomis.

E 322 (lecitinas) – emulsifikuojamoji medžiaga, jungianti vandenį su riebalais. Lecitino yra margarine, majoneze, šokolade, kepiniuose, sausainiuose, leduose. Ši medžiaga gerina smegenų veiklą.

E 967 (ksilitolis) – dirbtinis saldiklis, išsiskiriantis švelniu mėtų skoniu. Jis įeina į kramtomosios gumos, burnos gaiviklių sudėtį. Moksliškai įrodyta, kad ksilitolis naikina bakterijas, sukeliančias dantų ėduonį.

„Maistas be E“ – ar tai įmanoma?

Stiprėjant sveiko gyvenimo idėjoms, pirkėjai vis dažniau viliojami maisto produktais, kurių etiketės tvirtina, kad šio gaminio sudėtyje nėra jokių sintetinių priedų. Vis dėlto turėtumėte išlikti budrūs, nes reklama ne visada atitinka realybę.

Neturėtumėte pamiršti, kad gamintojo tikslas – parduoti, t. y. įgyvendinti kliento lūkesčius. Deja, šis tikslas gali paskatinti nesąžiningą elgesį, pvz., gamybos metu konkretaus maisto priedo atsisakoma (kaip kad deklaruojama produkto etiketėje), tačiau į gaminių sudėtį dedamos įvairios žaliavos, kurios ir yra konkretaus maisto priedo šaltinis. Žinoma, vartotojo organizmui visiškai nesvarbu, kokiu būdu į maistą pateko minėtasis maisto priedas. Sąžiningo pardavėjo pareiga – suteikti klientui teisingą informaciją ir sudaryti galimybę apsispręsti. Kad ir kaip būtų gaila, niekada negalime būti tikri, kad mūsų įsigyto gaminio sudėtis iš tiesų atitinka etiketėje nurodytą produkto sudėtį. Nors kai kurie gamintojai vartotojus apgaudinėja sąmoningai, dalis jų patys nežino meluojantys, pvz., į parduodamą produktą jie nededa konservantų, tačiau šie atkeliauja su nesąžiningų tiekėjų žaliava. Jei ieškote sveikesnio produkto, įvertinkite jo galiojimo laiką. Kuo daugiau konservantų dedama į konkretų maisto produktą, tuo ilgiau jį galima vartoti. Tiesa, tokie produktai yra kiek brangesni, kadangi jų gamyba dažniausiai nėra pelninga. Nepamirškite, kad visi produktai, prieš patekdami į prekybos centrų lentynas, yra transportuojami ir dėl gana didelės konkurencijos gali būti nenuperkami, todėl greitai gendantys gaminiai gali ir neatsipirkti.

Pirkėjai nori, kad produktai būtų visiškai natūralūs, tačiau išsiskirtu geru skoniu ir patrauklia išvaizda. Deja, taip nebūna. Žinoma, perdėtai bijoti maisto priedų taip pat nereikėtų. Į mūsų vartojamą maistą dedamas apskaičiuotas maisto priedų kiekis, kuris negali sukelti neigiamų reakcijų. Pagal Europos Sąjungos teisės aktus maisto priedai leidžiami naudoti tik tokiu atveju, kai po ilgalaikių bandymų, atliekamų su gyvūnais, paaiškėja, kad jie nėra kenksmingi. Maisto priedų vertinimą atlieka Europos maisto saugos tarnyba. Be to, atsiradus bet kokiems naujiems duomenims apie galimą šalutinį poveikį, maisto priedai yra vertinami iš naujo. 2008 m. Europos Sąjungos Parlamentas priėmė naują teisės aktą, kuriame buvo nurodyta, kad maisto priedai negali kenkti aplinkai, o natūraliais gali būti vadinami tik tuomet, kai 95 proc. juos sudarančių medžiagų yra gamtinės kilmės.

Nuotrauka: flickr.com